BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viso.

Birut. | 2011-02-20 | Be temos

Viso. Palieku tave. Nepyk. It’s not you, it’s me. Not really. It’s you in a way.

Nusprendžiau, kad noriu tarptautinių vandenų, kad jau gyvenu tarpatautiniam mieste. Taigi, išsikeliu. Pasirinkau blogspot’ą.

http://birut.blogspot.com/

Surask mane ten, jei tau dar įdomu, ką aš turiu pasakyt (;

Rodyk draugams

Gairės : , , | rašyti komentarą

Niekada nesustojantis judėjimas (taip taip, net ir naktį gatvės pilnos mašinų ir šaligatviais vaikšto žmonės), suraižytas dangus (Besileidžiantys ir kylantys ar tiesiog pro šalį skrendantys lėktuvai danguje keičiasi vietomis, kas kelias minutes), kultūrų įvairovė (čia gyvena žmonės iš viso pasaulio), nuolatinės statybos (ne veltui tai lengviausiai ir daugiausiai darbo siūlanti darbo sritis), truputėlis gamtos (galybė parkų, bet nepalyginsi su pastatų gausybe), milijonas galimybių (universitetų ir koldežų skaičius, gausybė apsipirkimo vietų, galybė lankytinų objektų) ir visa tai Londonas.
Ir aš esu dalis jos. Aš prisidedu prie nenustojančio judėjimo (kartais net ir naktinio), prisidedu ir prie dangaus raižymo (retkarčiais, tiksliau dar tik kartą, bet planuose dar vienas ir ne du raižymai), atnešu lietuvišką kultūrą į Londoną (ir turbūt net kiek kitokią nei britai yra pratę), statybų srityje tiesiogiai nedalyvauju (bet brolis dirba statybose), dažnai lankausi parkuose (o mano universitetas yra miške), galiausiai studijuoju viename iš Londono unoversitetų (taip pat naudojuos kitomis miesto teikiamomis galimybėmis). Ir visa tai darydama aš esu dalis Londono.

Keliaujant į Noriwch’ą pas Elen. Autobuse atėjęs įkvėpimas. Džiaugiuosi, jog visada su savimi turiu rašiklį ir užrašų knygutę. Pastebėjau, kad beveik visi paveikslėliai dešiniajame viršutniame kampe, ar tai ką nors reiškia?

Rodyk draugams

Gairės : , , , , | rašyti komentarą

Londonas.

Birut. | 2011-01-27 | Dienoraštis Tau

Kartais nusiviliu savimi.

Jau beveik tris savaites esu Londone, bet taip ir neparašiau blogo apie tai kaip grįžau čia.. Nors tiek visiems žadėjau.. Gal tris kartus buvau pradėjus jį, bet taip ir nebaigiau.. Paskutinis bandymas atrodo šitaip:

“Norėjau parašyt didelį ir ilgą blogą apie grįžimą į Londoną, kurio pagrindinę dalį būtų užėmęs keliavimo autobusu aprašymas.. Tačiau parašius dalį jo, viską ištryniau. Kažkas tekste nelipo. Kažkoks nenatūralumas tvyrojo ‚ore‘, jei tekstas išvis gali turėti orą. Taigi bandau iš naujo. Jokio plataus kelionės aprašymo. Tik išgyvenimai. O jų tiek daug, nors dar tik antra savaitė prasidėjo grįžus į Londoną..”

Nežinau ar dėl to, kad pagaliau susiradau draugų su kuriais galiu leisti laiką (Greta visada buvo čia, bet juk nesusirinksiu jos viso laisvo laiko. Ji turi ir kitų draugų), ar dėl to, kad pabuvus Lietuvoj atsigavau emociškai, bet Londonas nebeatrodo toks piktas ir vienišas miestas.

Vis pastebiu, kad daug dažniau šypsausi ir juokiuos. Šiandien ėjau Trafalgaro aikšte ir šypsojaus be priežasties, kai tuo pat metu pro šalį bėgo susiraukę žmonės pasislepę po skėčiais.

Taip, šiandien linojo.. Vos vos.. Bet visi, kas tik galėjo išsiskleidė skėčius ar bėgo ieškotis pastogės kol nurims.. Lyg būtų cukriniai. Lyg ištirptų nuo lietaus.. O aš ėjau ir šypsojaus. Be skėčio. Be kapišono, nors jį turėjau. Ir visai nesupykau, kad nuvažiavus pasitikt Ievos, jos nesutikau Victoria stotį, nes ji nuvažiavo į London Bridg’ą. Na ir kas. Smagiai pasivažinėjau atobusais ir pasivaikščiojau.

Pradedu vėl atrasti meilę Londonui ir londoniečiams.

Rodyk draugams

Gairės : , , , , | komentarai (2)

Nepastebimai ir beprotiškai greitai pralėkė trys savaitės ir tokiu pat nenumaldomu greičiu lekia ir paskutinioji, ketvirtoji savaitė atostogų čia, Klaipėdoje. Čia, kur namai. Čia, kur draugai.

Pačią pirmą savaitę savo notebook’e parašiau sakinį, kuris, manau, virs mano atostogų citata.
“Jeigu laikas sustotų ryt aš neliūdėčiau. Esu vietoje kur man gera.”

Tiek mažai laiko, o tiek daug gero įvyko. Galėčiau parašyt kone po atskirą blogą kiekvienai dienai, bet rašau šį bendrą. Šiandien kaip tyčią susidariau sarašėlį dalykų, kuriuos tikiuosi įvykdyti artimiausiu metu. Vienas iš jų:
Vėl pradėti rašyti miniatiūras ir istorijas, bei neužleisti blog’o.

Ir aš begalo mėgstu tokias paprastas dienas kaip ši. Kai susitinki su drauge, smagiai pasišnekučiuoji apie gyvenimą apskritai, nes juk tiek daug visko įvyko per pastaruosiu kelis mėnesius. O jei jau gyvenimus sieja muzika, tai jau nė minėt nereikia, kaip gera šnekėt ir šnekėt ir šnekėt. Šiandien tarsi nupasakojau savo muzikos istoriją. Ir apskritai pastarosios dienos pernelyg susijusios su muzika. Visą sekmadienio vakarą klausiausi muzikos su geriausia drauge prisimindama visus hitus iš tų laikų, kai mes dar būdamo pyplės dainuodavome Britnės dainas, ko gero nė nesuprasdamos daugiau nei pusės žodžių dainoje.

Likusios dienos taip pat nusimato neperblogiausios.. Ir kaip klaikiai aš nenoriu to penktadienio, kai vėl teks tempti tas didžiules tašes iki autobuso ir vėl 38 [o gal žiemą ir daugiau. Juk niekada nevažiavau žiemą] valandas važiuoti į tą fu*king Londoną, kur manęs niekas nelaukia ir vėl ilgėsiuos tokių dienų kaip šį.

Rodyk draugams

Gairės : , , , | rašyti komentarą

Trys dienos.

Birut. | 2010-12-06 | Dienoraštis Tau

Trys dienos. Jau sumautos trys dienos, kai jaučiu nenumaldomą troškimą rašyt. Nesvarbu kas tai būtų, miniatiūra, laiškas, ar niekada nebaigiamų istorijų pradžia. Nesvarbu, aš noriu rašyt, bet vos tik į rankas pačiumpu pieštuką ar parkerį ir pradedu rašyt laišką visas noras dingsta. Atrodo, kad tiek daug buvusių minčių staiga ėmė ir pradingo. O jei atsidarau word’ą ir pradedu rašyt miniatiūrą po poros sakinių viską tiesiog ištrinu ir išjungiu. Kur dingsta visas tas noras?

Per tas tris dienas pradėjau rašyt keturis laiškus. Visi jie numesti į šalį parašius vos 2 gal 3 sakinius. Mintyse sukasi milijonas skirtingų minčių kokias miniatiūras galėčiau rašyt. Mano word’as niekada nebuvo taip dažnai atidarinėjamas ir uždarinėjamas, nei per pastarasias 3 dienas (Žinoma, čia dar reiktų paminėti, kad ir universiteto darbai prisideda prie word’o naudojimo.)

Visada sugebėdavau išlieti savo mintis ant popieriaus (Nervarbu jis tikras ar virtualus), o dabar lyg kažkokia kvaila krizė. Gal prie visi šito prisdeda tai, kad apskritai jau nebepamenu kada paskutinį kartą kažką rašiau. O gal mano savijauta čia, kuri tikrai nėra pati geriausia.. Gal. Tikiuosi greitu metu išsiaiškint priežastį ir perlipt ją.

Rodyk draugams

Gairės : , , | rašyti komentarą

Studijuojam.

Birut. | 2010-10-10 | Blogas

Galėčiau dabar imti ir patapti dar viena blogere, kuri aprašinėja savo studijas užsieny, kurios blogus skaito daugelis būsimų likimo brolių ir seserų, bet toks rašymo tipas ne man. Nemokėčiau aprašinėt visokiausių formalumų, kogero nesugebėčiau atsakyt į kitiems kylančius klausimus, tad tik nusiųsčiau į internetinė puslapį, kur atsakymai jau surašyti. Bet negi jums to reik.

Bet, visvien galiu pranešt [kaip oficialiai skamba], kad studijos startavo. Freshers week praėjo, ryt pirma paskaita, o trečiadienį jau mini konkursėliui reik pateikt nuotraukas, kurias aptarę fotografijos dėstytojai išrinks 6 geriausius (: Pirmas bandymas būt pastebėtai. Reik ryt lėkti ieškot, kur ryškina juostelę ir padaryt nuotraukas. Tikiuos išėjo gerų kadrų, nes tas vienkartinis juostinis fotoapartas gan įtartinai atrodė. Oh well.

Šiaip jau, Londoną myliu. Man labai patinka miesto aktyvumas, amžinas judėjimas ir dvasia (: Jei tik gyvenčiau kitame name, su kitais namiokais, būtų išvis pasakiškai super (: Dar didelis pliusas būtų, kad gyvenamoji vieta arčiau niversiteto būtų, bet ką darysi, svarbu išvis stogą virš galvos turiu (:

Kad ir kaip myliu šitą miestą, bet žveriškai pasiilgau Klaipėdos. Tiek kaip pačio miesto, tiek žmonių, kuriuos ten palikau, nors ir žinau, kad didžioji dalis jų irgi nebe Klaipėdoj, bet.. Kartais vakarais prisimenu kaip sėdėdavau bohemoj ant žolės su kavos puodeliu bei degančiu smilkalu šalia [kuris a la vaikydavo uodus], kaip cukrainėj gerdavau pieno kokteilius, o menininkuos mėgaudavaus alumi.  Žinau, kad ir čia atrasiu vietas, kurias prisiminsiu, kai išvažiuosiu, bet kol kas dar neturiu tokių vietų ir todėl taip sunku prisimint Klaipėdą. It really is hard to leave hometown.

Džiaugiuos, kad Gretą šalia turiu (: Kad ir susitinkam kartą per savaitę, bet tai taip pagerina nuotaiką bent kelioms dienoms, nes kartais būna taip sunku vienai. Ir, žinoma, daug drąsiau naujam mieste , kai turi kažką artimo [brolis nesiskaito, jam viskas čia jau įprasta, jis nebesupranta mano išgyvenimų]. Džiaugiuos, kad už kelių valandų kelio yra Elena, pas kurią galima nuvažiuot, nes ji sakė visada priims (: Gera žinoti, kad turi kur pabėgt, kai reik ištrūkt iš šurmulingo miesto (:

Ir vis dėlto, kol kas bent jau nesigailiu, kad esu UK ((:

Rodyk draugams

Gairės : , , | rašyti komentarą

„Kažin kodėl pamaniau, kad apie muziką bus lengviau kalbėti; turint galvoje, kad pats esu muzikantas, tai nebuvo labai gudri mintis. Į knygas esu investavęs nemažai, bet muziką - tikrasis mano gyvenimas. Nutariau, kad geriausiai pataikysiu, parinkęs Niką Dreiką, juo labiau žmonėms, kuriuos visus slegia depresija. Jei jūs jo negirdėjote… Žmogau, jis galima sakyti, surinko visą pasaulio melancholiją, visas jūsų gautas mėlynes, visas sumautas svajones, kurių jums teko atsisakyti, išgarino nereikalingą skystį, o ekstraktą supylė į mažulytį buteliuką ir užkimšo kamšteliu. Kai pradeda groti ir dainuoti, ištraukia kamštelį ir jūs užuodžiate tai, kas viduje. Pasijuntate taip, tarsi triukšmo siena priblokštu jus prie kėdės, bet taip nėra - iš tikrųjų aidi tyla, aidi ramybė, baisu net alsuoti, kad nenubaidytum to jausmo. Mes klausėmės jo pas Moriną, nes Starbucks neleidžia groti savo muzikos, o pas Moriną visada girdėti Mečio alsavimas, tarsi papildomas pabaisiškas instrumentas. Tad aš sėdėjau ir galvojau: žmogau, šitas dalykas amžiams pakeis jų visų gyvenimą.
Baigiantis pirmai dainai Džesė pradėjo kaišiotis pirštus į burną ir rodyti grimasas.
- Bet koks jis skystablauzdis, - pareiškė ji. - Jis ką, tipo, koks poetas, ar kaip?
Tai buvo ištarta kaip įžeidimas: pasirodo, aš leidžiu laiką su žmogumi, kuris poetus laiko lygiais tiems padarams, kuriuos gydytojai kartais aptinka besiveisiančius išeinamojoje žarnoje.
- Man tai visai nieko, - atsakė Martinas. - Neišeičiau, jei jis užgrotų vyno bare.
- Aš išeičiau, - atsakė Džesė.
Pagalvojau, ar būtų fiziškai įmanoma vienu smūgiu trenkti abiem per snukį, bet nutariau atsisakyti šio sumanymo, nes viskas būtų baigta per greitai ir pernelyg neskausmingai. Norėjau dar ilgai paspardyti juos, kai jau pargrius, o tai reiškė, kad teks imtis kiekvieno iš eilės. Tai muzikos įsiūtis, panašus į tą, kuris apima ilgiausiai stovint kamščiuose, tik muzikos įsiūtis teisesnis. Kai įsiunti nuo stovėjimo kamščiuose, kažkuri tavo dalelytė žino, kad elgiesi kaip pusgalvis, bet kai apima muzikos įsiūtis, tu vykdai Dievo valią, o Dievas nori, kad šitie žmonės nebegyventų.
Paskui nutiko keisčiausias dalykas, jei gilų dainos Five Leaves Left suvokimą galima pavadinti keistu.
- Ar jūs ausų neturit? - staiga paklausė Morina. - Gal negirdit, koks jis nelaimingas ir kokios gražios jo dainos?
Mes sužiurome į ją, o paskui Džesė dėbtelėjo į mane.
- Cha cha, - ištarė ji. - Tau patinka tas pats, kas ir Morinai. - Šį sakinį ji išdainavo tyčia vaikišku balsu, na-na, na-na-na.
- Neapsimesk kvailesne negu esi, Džese, - sudraudė Morina. - Jau ir taip esi pakankamai kvaila. - Ji buvo įniršusi. Muzikos įsiūtis. - Bent minutę nustok pliurpusi ir pasiklausyk.”


Nuotraukoje Nikas Dreikas.

Rodyk draugams

Gairės : , , | komentarai (2)

Tu.

Birut. | 2010-05-22 | Miniatūros

Spalvotas pieštukas vienas, spalvotas pieštukas du, spalvotas pieštukas trys, spalvotas pieštukas keturi, spalvotas pieštukas penki, spalvotas pieštukas šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt, vienuolika, dvylika.
Flomasteris vienas, flomasteris du, flomasteris trys, keturi, penki, šeši. Žirklės, popierius, aplikacija, klijai. Truputis darbo, kruopele laiko.
Rezultatas – Tu. Tu – keletas ryškių linijų brėžtų flomasteriu. Keletas spalvotų išlinkimų pieštų spalvotu pieštuku, keletas kirptelėjimų žirklėmis.
Tu – besišypsanti aplikacija ant popieriaus lapo, kurios man kartais reikia labiau nei oro ir vandens kartu sudėjus. Tu – mano geriausias draugas, kai nieko neturiu šalia.
Tu toks tikras, apčiuopiamas, bet toks trapus. Keli neatsargūs judesiai ir tavęs gali nebelikti.

Rodyk draugams

Gairės : | 1 komentaras

Minė.

Birut. | 2010-04-05 | Miniatūros

Minė ėjo neskubėdama. Ir ištiesų, jai tiko jos vardas. Smulkaus sudėjimo, neaukšta mergina, išraiškingų veido bruožų. Trumpi, juodi plaukai buvo žaismingai išsidraikę ant smulkios kaktos. Jie pabrėžė spindinčias, mėlynas merginos akis. Tačiau šiandien jas slėpė akiniai.
Minė žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo. Ji dar turėjo 5 minutes. Nors ir supratusi, jog laiku nespės, mergina žingsnio nespartino. Žinojo, kad Tedis jos palauks. Eidama pro parduotuvių vitrinas pasitaisė susiraukšlėjusį sijoną, bei rankinės petneša prispaustą palaidinės rankovę.
Ji jau tuoj bus ten. Liko pereiti gatvę ir pasukti už kampo. Mergina sulaukė, kol užsidegė žalia šviesaforo spalva ir sparčiu žingsniu perėjo gatvę. Paėjus dar kelis žingsnius ir pasukusi už kampo pamatė prie parko vartų stovintį Tedį.

Rodyk draugams

Gairės : , , , | rašyti komentarą

2007 spalio mėnesio įrašas. Tekstas nekeistas.

Už lango blykstelėjo žaibas. Netrukus pasigirdo ir perkūnija. Rodės tuoj dangus sugrius.

Maža mergaitė susigūžė į kamuolėlį. Po dar vieno griausmo šoktelėjo iš lovos. Nubėgo prie lango ir lyg užhipnotizuota žvelgė pro jį.

Tada nubėgo ir apsirengė išeiginę raudoną suknelę, raudonas kojines ir raudonus lakuotus batukus.. Mamai nematant išbėgo į lauką..

Pavieniai žmonės vis skubėjo pasislėpti nuo artėjančio lietaus. Mergaitė žvelgė į visus.. Kaskart žybtelėjus žaibu kruptelėdavo, bet ir toliau ėjo miesto centrinės aikštės link.

Staiga iš dangaus pabiro daug smulkių lietaus lašelių “Dievulis verkia” mintyse prisiminė močiutės žodžius mergaitė.

Pasiekus aikštę mergaitė ėmė krykštaut ir šokti lietaus šokį. Visi žmonės einantys pro šalį nulydėdavo ją šypsniais.

Neilgai trukus mergaitės lakuoti batukai buvo permirkę ir nuspirti į šalį. Raištis iš jos juodųjų plaukų taip pat jau buvo išslydęs ir voliojosi baloje..

Aikštėje galėjai girdėti tik mažos mergaitės klegesį ir skubančius žigsnius..

Rodyk draugams

Gairės : , , | rašyti komentarą